Koja, kuri „miega“: kodėl nejaučiame akmenuko bate
Vakare, nusimovus batus, pėda jaučiasi tarsi ne savo – tarsi po ja būtų padėtas storas vatos sluoksnis. Ryte dilgčiojimas pirštuose praeina, o per kavą jau nebeprisimeni, ar tai tęsiasi trečią savaitę. Daugeliui žmonių toks pojūtis atrodo kaip nuovargio ar nepatogių batų pasekmė, todėl gydytojo kabinetą pasiekiama tik po kelių mėnesių.
Diabetinė neuropatija – lėtinis periferinių nervų pažeidimas, kurį sukelia ilgai padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje. Ankstyviausiais požymiais dažnai tampa būtent pėdų tirpimas, dilgčiojimas ir deginimas, atsirandantys abiejose kojose vienodai. Priešingai nei manoma, neuropatija neprasideda nuo skausmo – ją dažniausiai išduoda pakitusi jutimo kokybė.
Trys būdingi pojūčiai: tirpimas, dilgčiojimas ir deginimas
- Tirpimas – jausmas, kad pėda „apsnūdo“, o vaikštant ji tarsi ne tavo.
- Dilgčiojimas – adatėlių ar elektros iškrovų pojūtis pirštuose ir padoje, dažniausiai sustiprėjantis naktį.
- Deginimas – pėdos jaučiamos karštos, nors liečiant rankomis jos šaltos.
- Skausmas ar diskomfortas, kuris aprimsta per dieną ir atsinaujina atsigulus.
- Padidėjęs jautrumas: net lengva antklodė ant pėdų gali atrodyti nemaloni.
Požymiai paprastai atsiranda abiejose pėdose simetriškai ir plinta nuo pirštų aukštyn. Savaitėmis jie gali silpti ir grįžti, todėl žmogus juos lengvai nurašo nuovargiui ar pasikeitusiems orams.
Kodėl padidėjęs cukrus pažeidžia nervus
Padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje ilgainiui pažeidžia smulkias kraujagysles, maitinančias nervines skaidulas, ir sutrikdo pačių nervų apykaitą. Dėl to slopsta signalų laidumas: vieni pojūčiai ima sklisti iškraipyti, kiti visai nepasiekia galvos smegenų. Metabolinis stresas, oksidacija ir lėtinis uždegimas laipsniškai ardo apsauginį nervo apvalkalą – mieliną.
Ryšys tarp cukraus kiekio ir komplikacijų patvirtintas didelėmis studijomis. Stratton ir bendraautorių publikuotame UKPDS tyrime geresnė glikemijos kontrolė reikšmingai mažino mikrovaskulinių komplikacijų, įskaitant neuropatiją, riziką. Kuo stabilesnis gliukozės lygis, tuo lėčiau progresuoja nervų pažeidimas.
Gydytojai vertina ne pavienius cukraus matavimus, o ilgalaikį rodiklį – glikuotą hemoglobiną (HbA1c). Kiekvienas jo sumažėjimas artina mikrovaskulinių komplikacijų dažnį prie saugesnių ribų, todėl tikslo nepasiekus tyrimo kartojimas yra įprastas žingsnis.
Ne tik neuropatija: kitos pėdų tirpimo priežastys
Panašius simptomus gali sukelti ir kitos būklės, todėl gydytojas vertina visą paveikslą, o ne vien pojūčius. Neretai kartu egzistuoja ir kraujotakos, ir nervų pažeidimas, todėl atskirai spėlioti netikslinga. Lentelėje – dažniausios alternatyvos ir kaip jas atskirti.
| Būklė | Skiriamasis požymis | Kaip atskiriama |
|---|---|---|
| Diabetinė neuropatija | Simetrinis tirpimas nuo pirštų, blogiau naktį | Monofilamento ir vibracijos testas |
| Periferinių kraujagyslių liga | Šlubuojantys skausmai, šaltos pėdos, silpnas pulsas | Kojų kraujotakos tyrimas |
| Vitamino B12 trūkumas | Tirpimas su silpnumu ir nuovargiu | B12 tyrimas kraujyje |
| Sėdimojo nervo suspaudimas | Vienpusiai simptomai, plintantys iki sėdmenų | Neurologo apžiūra |
Metforminas – dažniausias 2 tipo diabeto vaistas – gali mažinti vitamino B12 įsisavinimą. Jei tirpimą lydi silpnumas, patikrinti šio vitamino kiekį verta net tada, kai cukrus atrodo gerai kontroliuojamas.
Kaip šeimos gydytojas patikrina pėdų jautrumą
Įtarus neuropatiją, pakanka nesudėtingų kabineto testų, nereikalaujančių jokių skausmingų procedūrų. Šeimos gydytojas pradeda nuo pokalbio ir pėdų apžiūros, o po to atlieka kelias patikras.
- 10 g monofilamento testas – plonas nailoninis siūlas prispaudžiamas prie pado; jei prispaudimo nejaučiate, jautrumas sumažėjęs.
- Vibracinis kamertonas (128 Hz) – įvertina vibracijos jutimą prie didžiojo piršto kaulo.
- Temperatūros jutimas – tikrinama, ar pėda skiria šaltą ir šiltą.
- Achilo refleksas – silpnas ar išnykęs refleksas gali rodyti nervų pažeidimą.
Patvirtinus neuropatiją, šeimos gydytojas gali išduoti siuntimą endokrinologui ar neurologui. Lietuvos endokrinologų draugijos rekomendacijose pėdų patikra yra įprasta diabeto priežiūros dalis, tad delsti nereikia – užtenka užsiregistruoti vizitui.
Kasdieniai įpročiai, kurie apsaugo pėdas
- Kiekvieną vakarą ryškioje šviesoje apžiūrėkite pėdas – padą, tarpupirščius ir kulnus, o pasilenkti sunku, pasitelkite veidrodėlį.
- Pėdas plaukite šiltu, o ne karštu vandeniu, ir kruopščiai nusausinkite, ypač tarp pirštų.
- Odą drėkinkite tepalu, bet netepkite jo tarp pirštų, kad neliktų drėgnų vietų.
- Rytais apčiupinėkite batų vidų, ar nėra akmenukų ar siūlių, ir rinkitės patogią avalynę.
- Pastebėję bet kokią žaizdelę, pūslę ar paraudimą, tą pačią savaitę praneškite gydytojui.
Ko nedaryti: pėdų nedėkite ant radiatoriaus, nuospaudų nekarpykite aštriais įrankiais ir nevaikščiokite basomis nei namuose, nei sode. Sumažėjus jautrumui smulkūs sužeidimai gali likti nepastebėti, o gydymą pradėti tenka tik jiems išopėjus.
Kada į gydytoją eiti nebeverta laukti
Jei simptomai kartojasi ar stiprėja, vizito atidėjimas didina riziką, kad smulkus įbrėžimas pavirs giliu pažeidimu. Armstrong ir bendraautorių apžvalgoje pabrėžiama, kad diabetinės pėdos opos dažnai kartojasi, o jų gydymas užsitęsia mėnesiais.
- Pėdoje atsirado žaizda, pūslė, juoda ar mėlyna vieta.
- Pėda paraudusi, karšta arba jaučiamas nemalonus kvapas.
- Tirpimas arba deginimas stiprėja ir trukdo miegoti.
- Silpsta pėdos raumenys, svirduliuojate ar keičiasi avalynės dydis.
- Skausmas nepraeina net po poilsio.
Lietuvoje pirmas žingsnis – užsiregistruoti pas šeimos gydytoją, prie kurio esate prisirašę per PSDF. Gavus siuntimą, bus galima patekti pas endokrinologą ar neurologą; specialių pėdų priežiūros priemonių prireikus galima įsigyti vaistinėje be recepto.