Trys skirtingi dalykai, vadinami prostatos masažu
Vienas ir tas pats pavadinimas slepia tris labai skirtingus dalykus. Pirmas — diagnostinė procedūra: urologas per tiesiąją žarną švelniai paspaudžia prostatą, kad išspaustų kelis sekreto lašus, kuriuos laboratorija vėliau apžiūri mikroskopu arba pasėja. Tai vienkartinis tyrimo žingsnis, trunkantis kelias sekundes, o ne „masažo kursas“.
Antras — istorinė gydomoji procedūra: pasikartojantis prostatos masažas, kurį praeito amžiaus viduryje gydytojai taikydavo lėtiniam prostatitui. Trečias — komerciniai prietaisai, internetu parduodami kaip „prostatos masažuokliai“ su pažadais nuo potencijos iki vėžio profilaktikos. Kai vyras sako „prostatos masažas“, pirmiausia verta paklausti, apie kurį iš trijų kalbama, nes įrodymai ir rizikos kiekvienam skiriasi.
Kodėl masažas apskritai atsirado urologijoje
Masažas urologijoje atsirado ne iš mados, o iš beviltiškumo. Pirmojoje XX amžiaus pusėje, dar prieš antibiotikus, lėtiniu prostatitu sirgusiam vyrui gydytojas beveik nieko pasiūlyti negalėjo. Iš bandymų ir klaidų gimė idėja, kad reguliarus prostatos paspaudimas „ištuština“ užsistovėjusį sekretą ir leidžia vaistams geriau patekti į audinį.
Atėjus antibiotikams ši rutina natūraliai nuslopo: vaistai pradėjo veikti be mechaninio spaudimo. Gydomoji procedūra dingo iš didžiųjų vadovėlių, bet išliko jos diagnostinė dalis — prostatos sekreto išspaudimas tyrimui, iki šiol naudojamas kaip vadinamojo dviejų mėginių testo dalis, kai lyginami šlapimo mėginiai prieš ir po paspaudimo. Šiandien tarptautinės urologų rekomendacijos gydomojo prostatos masažo kaip standartinio lėtinio dubens skausmo gydymo nesiūlo.
Ką parodė tyrimai apie gydomąjį masažą
Rimčiausias bandymas patikrinti senąją procedūrą — Kairo universiteto ligoninės atliktas tyrimas (Ateya ir bendraautoriai, Urology, 2006). Jame dalyvavo 81 lėtiniu prostatitu sirgęs vyras: vienai grupei skirti vien antibiotikai, kitai — antibiotikai ir reguliarus prostatos masažas. Rezultatas nuvylė masažo šalininkus: reikšmingo skirtumo tarp grupių nebuvo, o visiškas simptomų išnykimas pasiektas maždaug trečdaliui vyrų abiejose gydymo šakose.
Kodėl tada dalis vyrų tvirtina, kad „man padėjo“? Ankstyvosiose atvejų serijose be kontrolės grupės neįmanoma atskirti, kas buvo masažo veiksmas, o kas — natūrali lėtinio prostatito eiga, kuriai simptomai savaime sustiprėja ir nuslūgsta, ar placebo efektas. Cochrane apžvalga (Franco ir bendraautoriai, 2019), vertinusi vaistus nuo lėtinio prostatito, bent ribotus įrodymus rado alfa blokatoriams; gydomajam masažui tokio pagrindo nėra.
Mitai ir faktai: ką sako įrodymai
Internetas apie prostatos masažą kalba daug gražiau nei tyrimai. Štai dažniausi teiginiai ir ką apie juos iš tiesų žinoma:
| Mitas | Ką rodo įrodymai |
|---|---|
| „Masažas išvalo toksinus iš prostatos“ | Prostatoje „toksinai“ nesikaupia; sekretas natūraliai atsinaujina ejakuliacijos metu. |
| „Gydo lėtinį prostatitą“ | Kontroliuotame tyrime nauda neviršijo vien antibiotikų poveikio. |
| „Padeda nuo prostatos adenomos (BPH)“ | Įrodymų nėra; adenoma yra audinio padidėjimas, kurio masažas nesumažina. |
| „Stiprina erekciją“ | Nė vieno kontroliuoto tyrimo; erekcijos sutrikimai tiriami ir gydomi kitais keliais. |
| „Sumažina prostatos vėžio riziką“ | Nėra nė vieno tyrimo; vėžio profilaktikoje masažas nefigūruoja. |
| „Kuo dažniau, tuo sveikiau“ | Pernelyg dažnas mechaninis dirginimas gali paaštrinti uždegimą ir skausmą. |
Iš visų teiginių lieka viena tikroviška niša: laikinas palengvėjimo pojūtis dalies vyrų, kuriam vis dar trūksta kontroliuotų tyrimų. Tai nepaneigia galimo individualaus poveikio, bet ir neleidžia masažo vadinti gydymu.
Kada prostatos masažas pavojingas
Yra situacijų, kai prostatos masažas ne tiesiog nepadeda, bet gali pakenkti:
- Ūminis bakterinis prostatitas. Karščiavimas, šaltkrėtis, aštrus tarpvietės skausmas — čia masažas draudžiamas: mechaninis spaudimas bakterijas gali įstumti į kraujotaką ir sukelti sepsį. Tai būsena, reikalaujanti skubios gydytojo pagalbos, o ne namų procedūrų.
- Prostatos pūlinys (abscesas). Spaudimas pūlingą ertmę gali ją praplėšti.
- Įtariamas prostatos vėžys. Kol diagnozė nepatikslinta, mechaninio dirginimo vengiama.
- Paūmėję hemorojus, tiesiosios žarnos įtrūkimai ar uždegimai. Papildoma trauma šią sritį tik apsunkina.
- Komerciniai prietaisai be medicininės priežiūros. Nesterilūs ar netinkamo dydžio masažuokliai sužaloja gleivinę; jie nėra registruoti kaip gydymo priemonės.
Kas vietoj masažo turi įrodymų ir kur to ieškoti Lietuvoje
Lėtinis dubens skausmas nėra beviltiška diagnozė — tiesiog pagalba ateina ne iš ten, kur reklamuojama. Stenfordo komanda (Anderson ir bendraautoriai, Journal of Urology, 2005) 138 vyrams, kuriems tradicinė terapija nebepadeda, taikė dubens dugno miofascialinę fizioterapiją su relaksacijos mokymu: 72 % savo būklę vertino kaip gerokai ar ryškiai pagerėjusią. Sąžiningumo dėlei pridursime, kad tai tyrimas be kontrolės grupės, tad jis rodo kryptį, o ne galutinę tiesą.
Iš vaistų, anot Cochrane apžvalgos, simptomus gali švelninti alfa blokatoriai, nors įrodymų kokybė žema. Praktiškas kelias Lietuvoje atrodo taip: pirmiausia šeimos gydytojas, kuris esant reikalui rašo siuntimą pas urologą — su siuntimu konsultaciją kompensuoja PSDF, o privatus vizitas kainuoja maždaug 60–90 eurų. Jei gydytojas siūlo kineziterapiją dubens sričiai, klauskite būtent dubens dugno fizioterapijos, o ne „prostatos masažo kurso“: pirmoji turi bent ribotus įrodymus, antroji — tik reklamą.